Kodėl jūsų vertimams visada „kažko trūksta“?

Ar kada teko patirti kažką panašaus?

Matote puikų anglišką sakinį, norite jį išversti draugui, bet ištarus vis atrodo, kad kažkas ne taip, „neskamba“. Arba, bendraujant su užsienio klientais per vertimo programinę įrangą, jų atsakymai visada priverčia pasijusti sutrikusiais, atrodo, kad „už žodžių slypi kažkas daugiau“.

Dažnai manome, kad vertimas – tai tiesiog žodžių keitimas iš vienos kalbos į kitą, lyg žaidžiant su kaladėlėmis: žodis už žodį, ir viskas. Tačiau rezultatas dažnai būna „nei šioks, nei toks“ – kiekvienas žodis atrodo teisingas, bet kartu jie tampa dirbtiniai, keisti, o kartais net visiškai iškraipo pirminę prasmę.

Kur slypi problema?

Nes geras vertimas – tai ne „žodžių keitimas“, o „maisto gaminimas“.

Nebūkite „žodynininkas“, būkite „vyriausiasis virėjas“

Įsivaizduokite, kad rankose laikote receptą. Jame parašyta: druska, cukrus, sojų padažas, actas.

Ką darytų virėjas naujokas? Griežtai laikytųsi gramų, visus ingredientus vienu ypu supiltų į puodą. O rezultatas? Galbūt pagamintų keisto skonio „tamsiąją virtuvę“ (prastą patiekalą).

O ką darytų tikras virtuvės šefas? Pirmiausia pagalvotų: kokį patiekalą gaminsiu šiandien? Ar tai bus saldžiarūgštė kiauliena, ar sūrus troškintas mėsos patiekalas? Kam šis patiekalas skirtas? Ar kantoniečiui, mėgstančiam švelnų skonį, ar sičuaniečiui, kuris negali gyventi be aštrumo?

Štai, tie patys ingredientai (žodynas), skirtinguose patiekaluose (kontekstuose), jų vartojimas, kiekis ir dėjimo į puodą tvarka skiriasi kaip diena ir naktis.

Kalba taip pat.

Tie dirbtiniai, „kažko stokojantys“ vertimai – tai tas naujokas, kuris moka tik „pilti ingredientus“. O tikrai geram bendravimui reikia „virtuvės šefo“ mąstymo.

„Virtuvės šefo“ trys paslaptys

1. Pirmiausia – „meniu“, paskui – „gaminimo būdas“ (įvertinti situaciją)

Jūs nenaudotumėte Michelin žvaigždės lygio metodų ruošdami kasdienius namų pusryčius. Taip pat, verčiant rimtą teisinę sutartį ir verčiant draugų pokštą, naudojamas „kaitinimas“ ir „prieskoniai“ (perkeltine prasme – stilius ir tonas) visiškai skiriasi.

• Teisinės sutartys: reikalauja tikslumo, griežtumo, kiekvienas žodis negali turėti dviprasmybių. Tai lyg sudėtingas valstybinės reikšmės banketo patiekalas, kur kiekviena detalė privalo būti tobula.
• Romanai ir poezija: siekia nuotaikos ir estetikos, reikalauja puošnių žodžių ir sumanaus ritmo. Tai lyg subtilus desertas – ne tik turi būti skanus, bet ir gražus.
• Kasdieniai pokalbiai: pabrėžia šilumą, natūralumą, autentiškumą. Tai lyg garuojantis naminių makaronų dubenėlis – svarbiausia jame yra jaukumas ir širdžiai malonus jausmas.

Prieš versdami ar prabildami, pirmiausia paklauskite savęs: kokį „patiekalą“ aš gaminu? Ar tai formalus banketas, ar atpalaiduojanti popietės arbata? Aiškiu supratimu apie tai jau pusė sėkmės jūsų žodžių pasirinkime ir tono.

2. Pajuskite „skonį“, ne tik „ingredientus“ (supraskite, kas slypi už žodžių)

Daugelio posakių pažodinė ir tikroji prasmė gali skirtis kaip diena ir naktis.

Pavyzdžiui, anglų kalbos posakis „Break a leg!“ (pažodžiui: „sulaužyk koją!“) tiesiogiai išverstas skamba kaip prakeiksmas. Tačiau jo tikroji prasmė yra „Linkiu sėkmės pasirodyme!“. Tai lyg kinų virtuvės „aliejus“ („yóu“), kuris žodyje „jiāyóu“ (pažodžiui „pridėti aliejaus“, reiškiantis „pirmyn!“, „palaikymas!“) neturi nieko bendra su valgomuoju aliejumi.

Tai yra unikalūs kalbos „skoniai“. Jei žiūrėsite tik į „ingredientų sąrašą“ (pavienius žodžius), niekada nepajusite tikrojo patiekalo skonio. Patyrusių žmonių bendravimas priklauso ne nuo pažodinio vertimo, o nuo „skonio pojūčio“, padedančio perskaityti kito asmens emocijas ir ketinimus.

3. Neleiskite, kad kalba taptų bendravimo „kliūtimi“

Daugelis iš mūsų nesame kalbos „aukščiausios klasės virėjai“, todėl bendraujant tarp kultūrų lengva pasimesti „gaminant“ (verčiant). Norime užmegzti nuoširdžius ryšius su žmonėmis visame pasaulyje, dalytis idėjomis, o ne tik keistis šaltais žodžiais.

Mums reikia išmanaus pagalbininko, kuris suprastų tiek „ingredientus“, tiek ir „gaminimą“.

Būtent tam ir skirtos tokios priemonės kaip Intent. Tai ne tik vertėjas, o labiau „AI bendravimo šefas“, kuris jus supranta. Jo integruotas AI vertimas padeda suprasti skirtingų kalbų kultūrą ir kontekstą, pagauti tuos „nuojauta suvokiamus“ niuansus.

Naudodami „Intent“, bendraujant su draugais, klientais ar partneriais, jis padeda išreikšti tai, ką norite pasakyti, „kasdienė“ autentišku ir natūraliu būdu, kad pašnekovas jaustųsi taip, lyg kalbėtųsi su vietiniu. Jis padeda jums nugriauti ne kalbos sieną, o atotrūkį tarp širdžių.

Kitą kartą, kai norėsite bendrauti su žmogumi, esančiu kitame pasaulio krašte, prisiminkite:

Nebepatenkinkite būti tik „žodžių nešėjais“. Stenkitės mąstyti, jausti ir kurti kaip virtuvės šefas.

Tikras bendravimas – tai ne priversti pašnekovą suprasti jūsų „žodžius“, o leisti jam pajusti jūsų „širdį“. Štai čia ir slypi tikroji magija – peržengti kalbos barjerus ir sujungti pasaulį.