Dirbtinė „tobula kalba“: kodėl ji galiausiai nusileido laukinei gėlei?

Ar kada pagalvojote, kad mokytis užsienio kalbos yra be galo sunku?

Nesibaigiantys žodžiai, kuriuos reikia išmokti atmintinai, sunkiai suprantama gramatika ir įvairūs keisti tarimai. Mes dedame visas pastangas, tikėdamiesi bendrauti su žmonėmis iš skirtingų kultūrų ir pamatyti platesnį pasaulį.

Šioje vietoje jums gali kilti mintis: kaip būtų puiku, jei pasaulyje egzistuotų itin paprasta, tobulos logikos ir visiems vos tik pradėjus išmokstama universali kalba?

Patikėkite, daugiau nei prieš šimtą metų kažkas išties pavertė šią idėją realybe. Ji vadinasi esperanto (Esperanto).

Jos kūrėjas buvo lenkų gydytojas, kuris matė, kaip žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, patiria konfliktus dėl nesusipratimų. Todėl jis norėjo sukurti neutralią, lengvai išmokstamą kalbą, kad pašalintų skirtumus ir sujungtų pasaulį.

Ši idėja skambėjo tiesiog tobulai. Sakoma, kad esperanto gramatikos taisykles galima išmokti per vieną popietę, o jos žodynas, daugiausia kilęs iš Europos kalbų, daugeliui buvo labai patogus.

Tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui, šis „tobulas sprendimas“ liko beveik be dėmesio ir tapo nišiniu pomėgiu kalbų entuziastų rate.

Kodėl?

Atsakymas paprastas: nes ji tarsi kruopščiai suprojektuota plastikinė gėlė.

Tobula, bet be kvapo

Įsivaizduokite plastikinę gėlę. Ji ryškių spalvų, tobulo pavidalo, niekada nevysta ir nereikalauja laistymo ar tręšimo. Žvelgiant iš bet kurio kampo, ji atitinka „gėlės“ apibrėžimą, netgi yra labiau „standartinė“ nei tikra gėlė.

Tačiau jūs niekada jos nepamilsite.

Nes ji neturi gyvybės, neturi sielos. Ji neturi istorijos apie įsišaknijimą žemėje per vėją ir lietų, ir juo labiau neturi unikalaus kvapo, kuris viliotų bites ir drugelius.

Esperanto yra būtent tokia plastikinė gėlė kalbų pasaulyje. Jos gramatika taisyklinga, logika aiški, ir pašalinti visi „netaisyklingumo“ keliami rūpesčiai. Tačiau kalba niekada nėra tik šaltas informacijos mainų įrankis.

Tikroji kalbos gyvybinė jėga slypi jos unikaliame „aromate“ – tai yra kultūra.

Kodėl mokomės naujos kalbos?

Mes mokomės anglų kalbos ne tik tam, kad suprastume naudojimo instrukcijas, bet ir norėdami suprasti mėgstamų angliškų dainų žodžius, pažiūrėti naujausius Holivudo filmus ir suprasti tą humorą bei mąstymo būdą.

Mokomės japonų kalbos norėdami patys patirti anime vaizduojamas vasaros šventes (Natsu Matsuri), perskaityti ir pajusti vienatvę Haruki Murakami tekstuose ir pajausti japonų kultūros shokunin (meistrystės) dvasią.

Kiniški terminai „jianghu“ (keliaujančių riterių pasaulis), „yuanfen“ (likimo nulemtas ryšys) ir „yanhuoqi“ (kasdienio gyvenimo šurmulys), angliški „Cozy“ (jaukumas), „Mindfulness“ (dėmesingumas) – už šių žodžių slypi tūkstančių metų istorija, mitai, papročiai ir gyvenimo būdai.

Tai ir yra tikrasis kalbos žavesys, jos „kvapas“, kuris mus traukia mokytis, nepaisant visų sunkumų.

O esperanto, ši „tobula gėlė“, gimusi laboratorijoje, būtent to ir stokoja. Ji neperduoda jokios tautos bendros atminties, neturi su ja susijusios literatūros, muzikos ir kino, ir juo labiau neturi gatvėse ir skersgatviuose sklandančių sąmojingų posakių ar memų.

Ji tobula, bet neturi skonio. Žmonės nebus aistringi dėl įrankio, tačiau bus sužavėti kultūros.

Mums reikia ne vieningumo, o ryšio

Tad, ar „pasaulinio susikalbėjimo“ svajonė buvo klaidinga?

Ne, svajonė nebuvo klaidinga, tik jos įgyvendinimo būdą reikia atnaujinti.

Mums nereikia pakeisti viso pasaulio įvairiaspalvių, skirtingų formų „laukinių gėlių“ viena „plastikine gėle“, o statyti tiltą, kuris sujungtų visus sodus. Neturėtume aukoti unikalios kiekvienos kalbos kultūros ir istorijos dėl bendravimo patogumo.

Praeityje tai atrodė nepasiekiama. Tačiau šiandien technologijos paverčia šią svajonę realybe daug nuostabesniu būdu.

Tokios priemonės kaip Lingogram yra puikus pavyzdys. Tai pokalbių programa su integruotu AI vertimu, leidžianti jums savo gimtąja kalba laisvai bendrauti su žmonėmis iš bet kurio pasaulio kampelio.

Kai kiniškai pasakysite „yanhuoqi“, pašnekovas iškart pamatys tiksliausią vertimą ir paaiškinimą. Jums nereikia tapti kalbos ekspertu, kad tiesiogiai pajustumėte autentišką kitos kultūros dvasią.

Tai nepanaikina kiekvienos kalbos unikalaus „kvapo“, atvirkščiai, leidžia jums tiesiogiai ir lengviau pajusti kitos gėlės aromatą.

Galbūt tai ir yra geresnis būdas sujungti pasaulį: ne skirtumų panaikinimas, o kiekvieno skirtumo priėmimas ir supratimas.

Galų gale, tikrasis bendravimas prasideda nuo mūsų noro vertinti vienas kito skirtumus.