Nebesimokykite užsienio kalbos, įsimylėkite ją

Argi nepažįstama situacija:

Kasmet užsibrėžiate ambicingus tikslus išmokti užsienio kalbą, nusiperkate krūvą knygų, atsisiunčiate daugybę programėlių. Pirmąsias kelias dienas trykštate entuziazmu, tačiau po kelių savaičių pradinė aistra išnyksta kaip išsikrovęs telefonas, greitai išsijungia.

Knygos dulka kampe, programėlės tyliai guli ant antrojo telefono ekrano, ir jūs negalite nepaklausti savęs: „Kodėl mano entuziazmas visada toks trumpalaikis?“

Problema ne jūsų ištvermėje, o tame, kad nuo pat pradžių pasirinkote neteisingą kryptį.

Jūs vertinate kalbos mokymąsi kaip užduotį, o ne kaip meilės romaną.

Ar dalyvaujate „pasimatyme per piršlį“, ar „karštai įsimylėję“?

Įsivaizduokite, kodėl atsisakote kalbos mokymosi?

Labai tikėtina, kad pasirinkote ją tik dėl tam tikrų „racionalių“ priežasčių. Pavyzdžiui, „mokytis anglų kalbos naudinga darbui“, „atrodo, kad daug žmonių mokosi japonų kalbos“, „ispanų kalba yra antra pagal dydį kalba pasaulyje“.

Tai tarsi piršlio suorganizuotas pasimatymas. Kito asmens sąlygos puikios, jo biografija įspūdinga, ir visi sako, kad jūs „puikiai derate“. Tačiau žiūrint į jį/ją, širdyje nėra jokio virpėjimo, o pokalbiai atrodo kaip užduoties atlikimas. Kiek ilgai galite išlaikyti tokius santykius?

Turiu draugą, kuris puikiai moka keturias ar penkias Europos kalbas. Kartą jis nusprendė mokytis rumunų kalbos. Logiškai mąstant, tai buvo tiesiog „dovanėlė“ – rumunų kalba susijusi su keliomis kalbomis, kurias jis jau mokėjo. Jis manė, kad tai bus lengva, kaip paimti ką nors iš kišenės.

O rezultatas? Jis patyrė nesėkmę, ir tai buvo beprecedentė nesėkmė. Jis tiesiog negalėjo prisiversti mokytis ir galiausiai turėjo pasiduoti.

Netrukus po to jis pamišo dėl vengrų kalbos. Šįkart situacija buvo visiškai kitokia. Jis mokėsi vengrų kalbos ne todėl, kad ji buvo „naudinga“ ar „paprasta“. O todėl, kad kadaise lankėsi Budapešte ir buvo giliai sužavėtas ten esančios architektūros, maisto ir kultūros. Išgirdęs vengrų kalbą, jis pajuto, tarsi jo širdis būtų paliesta.

Jis norėjo vėl patirti tą kultūrą, bet šįkart, kaip „savieji“, jausti ją vietine kalba.

Štai, rumunų kalbos mokymasis buvo tarsi tas nuobodus pasimatymas per piršlį. O vengrų kalbos mokymasis – tai karšta, aistringa meilė, kuriai atiduodi visą save.

Be emocinio ryšio bet kokios technikos ir metodai yra beprasmiai. Tai, kas leidžia jums tęsti, niekada nėra „ar turėčiau“, o „ar noriu“.

Kaip „įsimylėti“ kalbą?

„Bet aš neturiu galimybės išvykti į užsienį ir nepažįstu draugų iš tos šalies, ką daryti?“

Geras klausimas. Jums nereikia iš tikrųjų išvykti iš šalies, kad užmegztumėte emocinį ryšį. Jums tereikia panaudoti galingiausią savo ginklą – vaizduotę.

Išbandykite šį metodą: režisuokite savo „ateities filmą“.

Tai nėra paprastas „įsivaizdavimas“, o kalbos mokymuisi sukurti aiškią, konkrečią, priverčiančią širdį plakti greičiau „dvasinę poliarinę žvaigždę“.

Pirmas žingsnis: sukurkite savo „filmo sceną“

Užmerkite akis, negalvokite „turiu išmokti žodžių“, o paklauskite savęs:

• Kur yra scena? Paryžiaus kavinėje prie Senos upės? O gal Tokijo izakajoj (tradicinė japoniška užeiga) vėlyvą vakarą? Arba saulės nutviekstoje Barselonos gatvėje? Kuo konkretesnis vaizdas, tuo geriau.
• Su kuo esate? Su naujai sutiktu vietiniu draugu? O gal su savo būsimu verslo partneriu? Arba tiesiog vienas, užtikrintai užsisakantis maistą iš pardavėjo/padavėjo?
• Ką veikiate? Apie kokias įdomias temas kalbate? Apie meną, maistą, ar apie jūsų gyvenimus? Ar nuoširdžiai juokiatės?

Sujunkite šias detales į sceną, kurios trokštate. Ši scena yra jūsų mokymosi tikslas.

Antras žingsnis: įliekite „sielos emocijų“

Vieno vaizdo neužtenka, filmas turi turėti emocijų, kad paliestų širdis.

Savo scenoje paklauskite savęs:

• Kaip jaučiuosi? Kai sklandžiai ištariu tą sakinį, ar jaučiu neapsakomą pasididžiavimą ir jaudulį? Kai suprantu pašnekovo pokštą, ar jaučiu, kaip mūsų širdys suartėja?
• Ką užuodžiu? Ką girdžiu? Ar tai kavos aromatas ore, ar gatvės muzika, sklindanti iš toli?
• Ką man reiškia ši akimirka? Ar tai įrodo, kad mano pastangos nebuvo veltui? Ar tai atveria naują pasaulį, apie kurį svajojau?

Giliai įsirėžkite šiuos jausmus į savo atmintį. Tegul šis „jausmas“ tampa jūsų kasdienio mokymosi kuru.

Trečias žingsnis: kasdien „paleiskite“ filmą

Trumpai užsirašykite savo „filmo scenarijų“.

Kiekvieną dieną prieš pradėdami mokytis, skirkite dvi minutes, perskaitykite jį arba „paleiskite“ savo mintyse.

Kai norėsite pasiduoti ar pajusite nuobodulį, nedelsdami paleiskite šį „filmą“. Priminkite sau, kad jūs ne kramtote nuobodžią gramatikos knygą, o tiesiate kelią į tą spindinčią ateities akimirką.

Netrukus šis įsivaizduojamas scenarijus taps toks pat realus kaip tikras prisiminimas, jis jus trauks ir stums, leisdamas jums noriai tęsti.

Žinoma, nuo vaizduotės iki realybės visada yra tik vienas žingsnis. Daugelis žmonių bijo būtent to momento, kai reikia pradėti bendrauti. Mes visada norime palaukti, kol būsime „tobuli“, o rezultatas toks, kad niekada nepradedame.

Tačiau iš tikrųjų galite pradėti kurti realius ryšius jau dabar. Pavyzdžiui, tokia priemonė kaip Lingogram turi integruotą AI vertimą realiuoju laiku, leidžiantį iškart bendrauti su žmonėmis visame pasaulyje be jokių kliūčių. Jums nereikia laukti, kol pasieksite meistriškumą, kad iš anksto patirtumėte bendravimo su užsienio kultūromis džiaugsmą – būtent tai uždega jūsų „meilės jausmo“ kibirkštį.

Taigi, nebesikankinkite žodžiu „ištvermė“. Geriausias būdas mokytis kalbos – tai tapti „priklausomu“ nuo jos.

Pamirškite tas nuobodžias priežastis, raskite kultūrą, kuri sujudintų jūsų širdį, ir sukurkite sau nuostabų filmą. Tuomet pamatysite, kad kalbos mokymasis nebėra sunkus darbas, o romantiška kelionė, kurios nenorėsite baigti.