Mokydamiesi užsienio kalbos, elkitės su savimi kaip su augalu

Ar ir jūs dažnai taip jaučiatės?

Žodynus vartote be galo daug kartų, tačiau išmokę pamiršote, o pamiršę vėl išmokote. Norite ką nors pasakyti, bet nuo įtampos imtėte mikčioti, o galvoje – tuštuma. Naršydami socialiniuose tinkluose matote kitus laisvai bendraujančius užsienio kalbomis, ir žvelgdami į save negalite nepaklausti: „Kodėl aš toks kvailas? Ar aš apskritai neturiu kalbos talento?“

Jei kada nors turėjote tokių minčių, sustokite ir giliai įkvėpkite.

O kas, jei pasakyčiau, kad problema gali būti ne tame, kad per mažai stengiatės, o tame, kad stengiatės netinkamu būdu?

Jūsų kalbos gebėjimai – tai gležnas daigas, kuriam reikia priežiūros

Įsivaizduokite, kad jūsų kalbos gebėjimai – tai labai gležnas daigas, kurį pasodinote savo rankomis. Jūsų tikslas – užauginti iš jo stiprų, vešlų medį.

Bet kaip elgiamės dauguma iš mūsų?

Kasdien rėkiame ant jo: „Kodėl taip lėtai augi! Kaimynų medis jau daug aukštesnis už tave!“ Dėl nerimo beprotiškai laistome ir pertręšiame, manydami, kad „griežta meilė“ paskatins jį augti. Mes netgi negalime susilaikyti neištraukę jo iš žemės, kad patikrintume, ar šaknys gerai auga, o rezultatas – mes pažeidžiame jo pagrindą.

Tai skamba absurdiškai, tiesa? Tačiau būtent taip mes elgiamės su savimi. Kiekvieną kartą suklydę, pamiršę žodį, ar kalbėdami nerišliai, mes mentaliai rėkiame ant savęs, žalodami tą ką tik besiskleidžiančią pasitikėjimo savimi sėklą priekaištais ir nusivylimu.

Mes manome, kad „būti griežtiems sau“ yra sėkmės paslaptis, tačiau iš tiesų mes tik griauname jo augimui palankią aplinką.

Tapkite išmintingu sodininku, o ne nerimastingu skubintoju

Dabar įsivaizduokite išmintingą sodininką, kuris iš tiesų išmano sodininkystę. Kaip jis elgtųsi?

Jis suprastų šio daigo ypatumus ir duotų jam tinkamą kiekį saulės šviesos bei vandens. Jis džiaugtųsi kiekvienu nauju gležnu lapeliu, laikydamas tai augimo ženklu. Užklupus audrai, jis pastatytų jam šiltą prieglobstį, o ne priekaištautų, kodėl jis toks gležnas.

Jis žino, kad augimui reikia kantrybės ir švelnumo, o ne priekaištų ir nerimo.

Tai yra „atjauta sau“ (angl. Self-compassion). Tai nėra savęs paleidimas ar tingumo pasiteisinimas. Tai aukštesnės rūšies išmintis – žinojimas, kaip sukurti geriausias sąlygas augimui.

Kai taip elgiatės su savimi, nutinka nuostabių dalykų:

1. Nebijote klysti. Kaip sodininkas nenukerta viso medžio dėl vieno ar dviejų pageltusių lapų, taip ir jūs pradedate matyti klaidas kaip neišvengiamą mokymosi proceso dalį, kaip augimo maistines medžiagas.
2. Turite daugiau drąsos bandyti. Nes žinote, kad net jei ir suklysite, nekritikuosite savęs, o švelniai atsitiesite, išanalizuosite priežastis ir vėl pradėsite iš naujo.
3. Pradedate iš tiesų mėgautis procesu. Mokymasis nebebus įtempta užduotis, o įdomus tyrinėjimas. Pradedate švęsti kiekvieną mažą pažangą, kaip sodininkas grožisi kiekvienu nauju lapeliu.

Suteikite savo „daigui“ saugų šiltnamį

Ypač praktikuojant kalbos mokymąsi, baimė „suklysti“ yra tarsi netikėta kruša, galinti bet kada sutraiškyti mūsų gležną pasitikėjimą savimi. Dėl baimės būti išjuoktiems, baimės pasirodyti kvailai, nedrįstame prabilti ir prarandame geriausias augimo galimybes.

Tokiu atveju itin svarbus tampa saugus „šiltnamis“.

Jis leidžia laisvai bendrauti su žmonėmis aplinkoje be spaudimo ir baimės, įsisavinant saulės šviesą ir rasos lašus. Pavyzdžiui, tokios priemonės kaip Lingogram, kurios integruotas dirbtinio intelekto vertimas suteikia jums daugiau ramybės ir pasitikėjimo bendraujant su žmonėmis visame pasaulyje. Jums nebereikės prakaituoti dėl užstrigusio žodžio ar jaudintis, kad gramatikos klaidos sukels juoką.

Tai tarsi draugiškas sodininko padėjėjas, padedantis pašalinti bendravimo kliūtis, kad galėtumėte iš tiesų sutelkti dėmesį į patį pokalbį ir mėgautis tuo tyru džiaugsmu, kai žmonės susijungia per kalbą.

Taigi, nuo šiandien nebebūkite tas skubintojas, kuris rėkia ant savęs.

Stenkitės tapti kantriu ir išmintingu sodininku.

Kai jaučiatės prislėgti, švelniai pasakykite sau: „Nieko tokio, mokymasis yra toks, mes judėsime lėtai.“ Kai pasiekiate mažą pažangą, nuoširdžiai paplokite sau. Kai suklystate, laikykite tai vertinga mokymosi galimybe.

Atminkite, jūsų kalbos gebėjimai, o taip pat visas jūsų vidinis pasaulis, yra tarsi augalas, laukiantis augimo. Laistykite jį rūpesčiu, saugokite jį su kantrybe, ir jis galiausiai išaugs toks, kokio tikitės – vešlus ir klestintis.