Nustokite būti tokie „griežti“ sau! Tikroji užsienio kalbų mokymosi paslaptis – „atleisti sau“

Ar kada jautėte ką nors panašaus?

Kasdien verčiate save kalti žodžius, lavinti klausymą, o jūsų tvarkaraštis perkrautas. Vos vieną dieną neįvykdžius užduoties, jaučiatės visiški nevykėliai. Matydami, kaip kiti sparčiai tobulėja, o patys vis dar trypčiojate vietoje, jaučiate nerimą.

Atrodo, kad visi esame pakliuvę į keistą ratą: kuo labiau stengiamės, tuo labiau kenčiame; kuo labiau save kaltiname, tuo labiau norime pasiduoti.

Visuomet manome, kad būti griežtiems sau yra vienintelis kelias į sėkmę. Tačiau šiandien noriu jums papasakoti faktą, kuris galbūt pakeis jūsų mąstymą: kalbų mokymosi atveju efektyviausias metodas yra būtent išmokti „atleisti sau“.

Jūsų kalbos mokymasis – tai sodas ar plynas laukas?

Įsivaizduokite, kad jūsų kalbos gebėjimai yra sodas. Norite, kad jis žydėtų ir duotų gausų derlių.

Dabar turite du pasirinkimus:

Pirmasis sodininkas, kurį pavadinsime „griežtuoju prižiūrėtoju“. Jis tvirtai tiki, kad „griežtas mokytojas išugdo gerą mokinį“, ir taiko militarizuotą sodo valdymą. Kasdien jis matuoja, kiek augalai paaugo, o vos pastebėjęs piktžoles (klaidas), nedelsdamas supykęs jas išrauna su šaknimis, net sukasdamas aplink esančią žemę. Nepaisydamas oro sąlygų, jis prievarta laisto ir tręšia, tvirtai tikėdamas, kad įdėjus pakankamai pastangų, sodas tikrai pagerės.

Koks rezultatas? Dirvožemis vis labiau skursta, augalai kankinami vos gyvi, o visas sodas kupinas įtampos ir nuovargio.

Antrasis sodininkas, kurį pavadinsime „išmintinguoju ūkininku“. Jis supranta, kad augalų augimas turi savo ritmą. Pirmiausia jis stengiasi pažinti dirvožemio savybes (pažinti save), žinoti, kada laistyti ir kada leisti saulei šildyti. Pamatęs piktžoles, jis švelniai jas pašalina ir apmąsto, kodėl jos čia išdygo – ar tai dirvožemio, ar vandens problema? Jis leidžia sodui pailsėti lietingomis dienomis ir mėgaujasi gyvybingumu saulėtomis dienomis.

Rezultatas – šis sodas, ramioje ir malonioje atmosferoje, tampa vis vešlesnis, sveikesnis ir kupinas gyvybės.

Daugelis iš mūsų, mokydamiesi užsienio kalbų, tampame tais „griežtaisiais prižiūrėtojais“. Mes elgiamės su savimi kaip su mašinomis, nuolat verčiame ir spaudžiame save, pamiršdami, kad mokymasis labiau panašus į gyvybingą žemės dirbimą.

Kodėl mes visada nesąmoningai „save kankiname“?

Tapti „išmintinguoju ūkininku“ skamba puikiai, bet tai padaryti yra sunku. Nes mūsų kultūra ir visuomenė, atrodo, visada giria tą „griežtąjį prižiūrėtoją“.

• Mes klaidingai manome, kad „savęs priekaištavimas“ yra „motyvacija tobulėti“. Nuo vaikystės buvome mokomi: „kas pakelia karčiausias kančias, tas tampa pranašesniu už kitus“. Todėl esame įpratę save motyvuoti kritika, manydami, kad atsipalaidavimas yra tinginystė, o būti švelniems sau – tai neturėti ambicijų.
• Mes bijome, kad „būti švelniems sau“ mus susilpnins. „Jei būsiu per daug atlaidus klaidoms, ar niekada nepadarysiu pažangos?“ „Jei šiandien pailsėsiu, ar mane aplenks kiti?“ Ši baimė neleidžia mums sustoti.
• Mes painiojame „jausmus“ ir „veiksmus“. Kai darome klaidų, jaučiamės nusivylę, gėdijamės. Mes neišmokome taikiai gyventi su šiomis emocijomis, o iškart joms pasiduodame, pakliūdami į neigiamą ciklą: „aš toks kvailas, nieko negaliu padaryti teisingai“.

Bet tiesa yra tokia:

Tikroji stiprybė – tai ne niekada nedaryti klaidų, o po klaidos gebėti švelniai padėti sau atsistoti.

Išmintingas ūkininkas visiškai neatmes savo pastangų vien todėl, kad sode išdygo kelios piktžolės. Jis žino, kad tai normalus augimo procesas. Jis turi pakankamai pasitikėjimo savimi ir kantrybės visa tai įveikti.

Kaip tapti „išmintinguoju ūkininku“ savo kalbos sode?

Nuo šiandien pabandykite kitaip žiūrėti į savo kalbos mokymąsi:

1. Į „klaidas“ žiūrėkite kaip į „užuominas“. Kai ištariate klaidingą žodį ar neteisingai pavartojate gramatiką, neskubėkite savęs barti. Pagalvokite apie tai kaip apie įdomią užuominą ir paklauskite savęs: „O? Taigi, štai kaip tai vartojama, kaip įdomu.“ Klaidos nėra nesėkmės įrodymas, o kelio ženklai, rodantys teisingą kelią.
2. Elkitės su savimi kaip su draugu. Jei jūsų draugas nuleistų galvą dėl neteisingai pasakyto žodžio, ką darytumėte? Jūs tikrai jį padrąsintumėte: „Nieko tokio, tai normalu, kitą kartą tiesiog atkreipk dėmesį!“ Dabar prašome taip pat kalbėtis su savimi.
3. Sukurkite sau „saugią“ mokymosi aplinką. Mokymuisi reikia praktikos, o dar labiau – aplinkos, kurioje nebijote daryti klaidų. Kaip išmintingas ūkininkas įrengtų šiltnamį gležniems daigams, taip ir jūs galite rasti saugią vietą praktikuotis. Pavyzdžiui, jei norite kalbėtis su užsieniečiais, bet bijote gėdos, jei kalbėsite prastai, galite išbandyti tokias priemones kaip Intent. Jos integruotas dirbtinio intelekto vertimas padės jums sklandžiai reikštis, leisdamas įgyti pasitikėjimo savimi lengvuose, tikruose pokalbiuose, nesibaiminant, kad dėl klaidų bus nutrauktas bendravimas.
4. Švęskite kiekvieną „mažąjį ūglį“. Nesutelkkite dėmesio tik į tą tolimą „laisvo kalbėjimo“ tikslą. Šiandien įsiminti dar vieną žodį, suprasti dainos žodžius, išdrįsti ištarti sakinį... visa tai yra „nauji ūgliai“, verti švęsti. Būtent šie maži patobulėjimai galiausiai susijungs į klestintį sodą.

Tikrasis augimas kyla iš kantrybės ir gerumo, o ne iš griežtumo ir vidinio konflikto.

Nuo dabar nustokite būti tuo „griežtuoju prižiūrėtoju“. Tapkite išmintinguoju savo kalbos sodo ūkininku, laistykite jį švelnumu ir kantrybe. Pamatysite, kad kai tikrai „atleisite sau“, jūsų kalbos gebėjimai klestės neregėtu greičiu.