16 metų: Ar esi pakankamai brandus spręsti dėl šalies ateities? Vokiečiai dėl to jau karštai ginčijasi

Ar esate kada nors jautęsi taip?

Suaugusieji prie stalo nuolat aptarinėja „svarbius dalykus“ – nekilnojamojo turto kainas, politiką, tarptautinius santykius. O jūs, kaip jaunas žmogus, aiškiai turite daugybę minčių, pavyzdžiui, nerimą dėl aplinkosaugos problemų, nepasitenkinimą švietimo sistema, bet vos tik prasižiojus, iškart išgirstate frazę „tu dar per jaunas, tu nesupranti“.

Tarsi egzistuotų nematoma linija, kuri nubrėžia ribą tarp „suaugusiųjų“ ir „vaikų“. Šioje linijos pusėje – tie, kurie neturi teisės kištis; kitoje pusėje – tie, kurie savaime suprantama yra sprendimų priėmėjai.

Taigi, kur tiksliai turėtų būti nubrėžta ši linija? Ar tai 18 metų, 20 metų, o gal… 16 metų?

Pastaruoju metu vokiečiai karštai diskutuoja dėl šio klausimo: ar reikėtų sumažinti balsavimo amžių nuo 18 iki 16 metų.

Ginčas dėl „šeimos rakto“

Galime įsivaizduoti šalį kaip didelę šeimą, o balsavimo teisę – kaip „šeimos raktą“.

Praeityje šis raktas buvo tik „tėvų“ (vyresnių piliečių) rankose. Jie spręsdavo viską namuose: remonto stilių (miesto planavimas), vandens ir elektros sąnaudas (valstybės biudžetas), netgi kokia temperatūra nustatyti oro kondicionierių (aplinkosaugos politika).

Tuo tarpu „vaikai“ (jaunoji karta), nors ir gyvena čia ir gyvens čia ateinančius dešimtmečius, neturi rakto. Jie gali tik pasyviai priimti tėvų sprendimus.

Bet dabar „vaikai“ to nebetoleruoja.

Pasaulio jaunimas, kuriam atstovauja „aplinkosauginė aktyvistė“ Greta Thunberg, savo veiksmais įrodė, kaip stipriai jiems rūpi „namų“ ateitis. Jie išėjo į gatves, ragindami atkreipti dėmesį į klimato kaitą – juk jei „namai“ ateityje dėl suaugusiųjų sprendimų taps vis karštesni, labiausiai nuo to nukentės tie, kurie juose gyvens ilgiausiai.

2019 m. atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei 40 % Vokietijos jaunimo „labai domisi“ politika. Jie nebėra „politiškai apatiška“ karta.

Taigi, kai kurie atviri „tėvai“ (pvz., Vokietijos žaliųjų partija, socialdemokratai) pasiūlė: „O gal atiduokime raktus ir 16-mečiams? Kadangi jie taip rūpinasi šiais namais, jiems turėtų būti suteikta balso teisė.“

Šis pasiūlymas iškart sukėlė audringas diskusijas „šeimos posėdyje“.

Priešinantys „tėvai“ sunerimę klausė: „16 metų? Ar jie tikrai gerai apgalvojo? Ar nebus apgauti? Ar galvos tik apie vakarėlius (darys neatsakingus rinkimų sprendimus) ir sujauks visus namus?“

Ar tai skamba pažįstamai? Tai tiesiog patobulinta frazės „tu dar per jaunas, tu nesupranti“ versija.

Teisė spręsti dėl ateities niekada nebuvo savaime suprantama

Įdomu tai, kad istoriškai „kas turi teisę turėti raktą“ kriterijus nuolat kito.

XIX a. Vokietijos imperijoje balsavimo teisę turėjo tik vyrai nuo 25 metų ir vyresni, sudarantys vos 20 % visų gyventojų. Vėliau moterys taip pat išsikovojo šią teisę. Dar vėliau, 1970 m., balsavimo amžius buvo sumažintas nuo 20 iki 18 metų.

Matote, vadinamasis „brandumas“ niekada nebuvo nekintantis fiziologinis standartas, o nuolat besivystantis visuomenės sutarimas.

Vienas demokratijos tyrinėtojas taikliai pastebėjo: „Balsavimo teisės klausimas iš esmės yra kova už valdžią.“

Tos partijos, kurios palaiko amžiaus sumažinimą, žinoma, tikisi laimėti jaunimo balsus. Tačiau gilesnė prasmė yra ta, kad kai visuomenė pradeda diskutuoti „ar reikėtų suteikti 16-mečiams balsavimo teisę“, ji iš tikrųjų iš naujo svarsto esminį klausimą:

Ar mes iš tikrųjų pasitikime savo ateities karta?

Vietoj to, kad klaustume „ar esi pasiruošęs?“, geriau suteikime jam atsakomybę ir leiskime pasiruošti

Grįžkime prie tos „šeimos rakto“ metaforos.

Mes nerimaujame, kad 16-mečiai piktnaudžiaus raktu jį gavę. Bet ar kada nors pagalvojome apie kitą galimybę?

Būtent todėl, kad jam davėte raktą, jis pradeda iš tikrųjų mokytis, kaip prisiimti „šeimos nario“ atsakomybę.

Kai jis žino, kad jo balsas gali paveikti bendruomenės aplinką, mokyklos išteklius, tada jis labiau motyvuosis gilintis į šiuos klausimus, mąstyti ir vertinti. Teisė gimdo atsakomybę. Pasitikėjimas pats savaime yra geriausias auklėjimas.

Taigi, pagrindinis klausimas galbūt yra ne „ar 16-mečiai yra pakankamai brandūs“, o „ar mes norime suteikdami jiems teises padėti jiems tapti brandesniais“.

Šios Vokietijoje vykstančios diskusijos iš tiesų yra problema, su kuria susiduria visas pasaulis. Jos susijusios ne tik su vienu balsavimo biuleteniu, bet ir su tuo, kaip mes žiūrime į ateitį ir kaip einame kartu su jaunimu, kuris ją kuria.

Šiame globalizuotame amžiuje suprasti tolimus balsus ir dalyvauti pasaulio diskusijose tapo svarbiau nei bet kada anksčiau. Laimei, technologijos griauna barjerus. Pavyzdžiui, pokalbių įrankiai su integruotu dirbtinio intelekto vertimu, tokie kaip Lingogram, leidžia lengvai bendrauti su draugais visame pasaulyje, nesvarbu, ar tai būtų diskusija apie balsavimo teisę Vokietijoje, ar dalijimasis savo ateities vizija.

Juk ateitis priklauso ne tik vienai šaliai ar vienai kartai. Kai galite suprasti vieni kitus, šis pasaulis iš tiesų tampa mūsų bendrais namais.