Nebekalkite gramatikos mintinai! Įvaldykite šią paslaptį ir bet kokia kalba taps lengvai įsisavinama.

Ar ir jums yra tekę patirti?

Kelis mėnesius praleidote, kaldami storą gramatikos knygą nuo pradžios iki galo, mintinai mokydamiesi veiksnio, tarinio, papildinio ir kitų gramatinių konstruktų taisykles. Tačiau vos tik prireikė prabilti ir bendrauti su žmonėmis, galvoje – tuštuma, ir ilgai kankinęsi negalėjote ištarti nė vieno rišlaus ar natūralaus sakinio.

Mes visuomet manėme, kad kalbos mokymasis – tai tarsi matematikos mokymasis: tereikia įsisavinti visas formules (gramatikos taisykles) ir galėsite išspręsti visus uždavinius (pasakyti visus sakinius). Tačiau rezultatas dažnai būna toks, kad tampame „gramatikos virtuozais, o bendravimo – nykštukais“.

Kodėl taip nutinka?

Šiandien noriu pasidalinti su jumis revoliuciniu požiūriu: mūsų kalbos mokymosi būdas galėjo būti klaidingas nuo pat pradžių.

Jūsų problema – ne gramatika, o „receptas“

Įsivaizduokite, norite išmokti gaminti maistą.

Yra du būdai. Pirmasis: turite knygą „Klasikiniai Sičuano virtuvės receptai“, kurioje smulkiai aprašytas „Mapo Tofu“ gaminimas: 300 g šilkinės tofu, 50 g maltos jautienos, 2 šaukštai doubanjiang (fermentuotos pupelių pastos), 1 arbatinis šaukštelis Sičuano pipirų miltelių... Jūs griežtai laikotės nurodymų, nė vieno žingsnio nenukrypstate, ir galiausiai išties pagaminate puikų „Mapo Tofu“ patiekalą.

Tačiau kyla klausimas: ką darysite, jei šiandien neturite tofu, o tik vištienos krūtinėlę? O jei namuose neturite doubanjiang, o tik kečupą, ar vis dar galite gaminti? Greičiausiai liksite visiškai pasimetę.

Štai kas yra tradicinis gramatikos mokymasis – mes tiesiog mechaniškai mokomės „anglų kalbos receptų knygą“ arba „japonų kalbos receptų knygą“. Žinome, kad veiksnys (S) turi būti prieš tarinį (V), lygiai taip pat, kaip receptas nurodo pirmiausia pilti aliejų, o paskui dėti mėsą. Tačiau mes nesuprantame, kodėl taip reikia daryti.

Dabar pažvelkime į antrąjį būdą. Jūs mokotės ne konkrečių receptų, o giluminės maisto gaminimo logikos. Jūs suprantate, kas yra „umami“, „rūgštumas“, „saldumas“, „temperatūros valdymas“ ir „tekstūra“. Žinote, kad norint sukurti „umami“, galima naudoti mėsą, grybus ar sojų padažą; o norint suteikti patiekalui „skonių gilumo“, galima pridėti prieskonių.

Įvaldę šiuos giluminius principus, jūs nebesikliausite jokiais receptais. Nesvarbu, ar prieš jus bulvės, ar baklažanai, ar kiniška keptuvė (wok), ar vakarietiška orkaitė – jūs galėsite laisvai derinti ingredientus ir kurti gardžius patiekalus, atsižvelgdami į „skonį“, kurį norite sukurti (tai yra, ką norite išreikšti).

Štai čia ir slypi tikroji kalbos paslaptis.

Visos kalbos dalijasi „skonių sistema“

Lingvistai nustatė, kad tūkstančiai pasaulio kalbų – nuo anglų iki kinų, nuo sudėtingos vokiečių iki paprastos japonų – nors jų „receptai“ (gramatikos taisyklės) ir skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau jų giluminė „skonių sistema“ (semantinė logika) stebėtinai sutampa.

Kas yra ši „skonių sistema“? Tai būdas, kuriuo mes, žmonės, stebime pasaulį ir bandome jį apibūdinti.

1. Esmė – ne „daiktavardžiai“ ir „veiksmažodžiai“, o „stabilumas“ ir „kaita“

Pamirškite tas griežtas taisykles, kad „daiktavardis turi būti daiktas, o veiksmažodis – veiksmas“.

Įsivaizduokite spektrą: viename gale yra itin stabili būsena, pavyzdžiui, „kalnas“, „akmuo“. Kitame gale – itin nestabilūs, dinamiški įvykiai, pavyzdžiui, „sprogimas“, „bėgimas“. Viskas pasaulyje gali rasti savo vietą šiame spektre.

Kiekvienas mūsų ištartas sakinys iš esmės apibūdina tam tikrą tašką ar segmentą šiame spektre. Tai daug svarbiau nei mechaniškai skirti, kas yra daiktavardis, o kas – būdvardis.

2. Esmė – ne „veiksnys“ ir „papildinys“, o „istorijos vaidmuo“

Mums visuomet skauda galvą dėl žodžių tvarkos, tokios kaip „veiksnys-tarinys-papildinys“ (SVO) ar „veiksnys-papildinys-tarinys“ (SOV). Tačiau tai tėra skirtingų kalbų „patiekalų pateikimo įpročiai“.

Iš tiesų svarbu, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas elementas įvykyje (istorijoje).

Pavyzdžiui, sakinys: „The glass shattered.“ (Stiklas sudužo.)

Pagal tradicinę gramatiką „stiklas“ yra veiksnys. Tačiau gerai pagalvokite, ar stiklas pats ką nors padarė? Ne, jis tiesiog buvo objektas, kuriam teko patirti pokytį „sudūžti“. Jis nėra istorijos „pagrindinis veikėjas“ (veikėjas), o „auka“ (patyręs asmuo).

Suprasti tai yra šimtą kartų svarbiau nei kamuotis, kas yra veiksnys, o kas – papildinys. Nes bet kurioje kalboje pati istorija „kažkas pats sudužo“ yra universali. Jums tereikia pagauti šią esminę istoriją ir pritaikyti tos kalbos „patiekalų pateikimo įpročius“ (žodžių tvarką), ir galėsite kalbėti natūraliai.

Pirmiausia – prasmė, paskui – struktūra. Tai yra universalus visų kalbų kodas.

Kaip mokytis kalbos tarsi „vyriausiasis šefas“?

Perskaitę tai, galite paklausti: „Supratau esmę, bet ką konkrečiai daryti?“

1. Nuo „sakinių analizavimo“ pereikite prie „scenos pajautimo“ Kitą kartą išgirdę ar perskaitę užsienio kalbos sakinį, neskubėkite analizuoti jo gramatinių dalių. Pabandykite jį „nupiešti“ savo mintyse. Kokia tai scena? Kas juda? Kas patyrė įtaką? Kas pasikeitė? Kai aiškiai „pamatysite“ šį vaizdą, pagavote jo esminę prasmę.

2. Nuo „taisyklių įsiminimo“ pereikite prie „istorijos supratimo“ Užuot mechaniškai kalęsi atmintinai „pasyviosios rūšies sandara yra būti + veiksmažodžio būtojo laiko dalyvis“, geriau stenkitės suprasti „pasyvumo“ istorijos esmę – pabrėžti „patyrusįjį“ ir sumenkinti „veikėją“. Kai tai suprasite, kad ir koks sudėtingas būtų sakinio struktūra, iš karto pamatysite jo intenciją.

3. Pasitelkite įrankius, padedančius „versti prasmę“ Galutinis kalbos mokymosi tikslas – bendrauti su žmonėmis visame pasaulyje, dalytis mintimis ir istorijomis. Šiame procese geri įrankiai gali padėti įveikti „receptų“ kliūtis ir tiesiogiai pajusti kitų žmonių minčių „skonį“.

   Pavyzdžiui, pokalbių programa, turinti įmontuotą dirbtinio intelekto vertimo funkciją, tokia kaip Intent, yra daug vertingesnė nei paprastas „žodžių keitimas“. Ji skirta padėti jums suprasti ir perduoti esminę intenciją ir prasmę. Bendraujant su užsienio draugais, ji padeda įveikti gramatikos barjerus, leidžiant jums susikoncentruoti į dalijimąsi vienas kito „istorijomis“ ir „skoniu“, taip užtikrinant tikrai neribotą ir gilų bendravimą.

   Per ją galite tiesiogiai bendrauti su „vyriausiaisiais šefais“ iš viso pasaulio ir pajusti, kaip jie savo kalba „gamina“ šį pasaulį.

Taigi, drauge, nebeleiskite gramatikai tapti jūsų pančiais, varžančiais pasaulio tyrinėjimą.

Atminkite, kad nesate studentas, kuriam reikia įsiminti daugybę taisyklių. Jūs esate „vyriausiasis šefas“, kuris mokosi kurti. Jūs iš prigimties žinote, kaip stebėti pasaulį, kaip jausti prasmę – tai yra giluminė, visai žmonijai bendra kalba.

Dabar jūs tiesiog mokotės naujų „maisto gaminimo“ technikų. Atsisakykite baimės taisyklėms, drąsiai jauskite, supraskite ir kurkite. Pamatysite, kalbos mokymasis gali būti linksma ir įkvepianti skani kelionė.